Kodėl taip svarbu parinkti augalui tinkamą pH? Kai dirva su augalu – puikiai sutariantys „partneriai“, tuomet augalui kur kas lengviau iš dirvos pasisavinti reikalingas maisto medžiagas.
Visi augalai reaguoja į dirvožemio pH. Žemės derlingumui ir augimo sąlygoms įtaką daro vandenilio jonų rodiklis. Jonų koncentracija reiškiama dydžiais nuo 0 iki 14. Kuo skaičius mažesnis, tuo H+ jonų koncentracija didesnė, o dirva – rūgštesnė. Kuo skaičius didesnis, tuo labiau dirva šarminė, vyrauja OH- jonai. Kai šių jonų santykis lygus dirva neutrali. Kai pH≤5,5 tokie dirvožemiai vadinami sąlygiškai rūgščiais.
Augalų šaknys siurbia tik ištirpusias maisto medžiagas, kurių kiekis priklauso nuo dirvos reakcijos. Esant tam tikram pH, maisto medžiagų gali ištirpti daugiau ar mažiau, jos gali visai netirpti ar tirpti per daug. Optimalia dirvos reakcija laikoma apie pH 6: tokiomis sąlygomis neblogai tirpsta visos augalams reikalingos maisto medžiagos. Jeigu pH mažesnis nei 5,0, augalams darosi sunku siurbti maisto medžiagas, neprieinamu tampa fosforas, gali susidaryti toksiškas aliuminis. Esant pH 6,0–7,5, augalai gerai pasisavina azotą, kalį, sierą, kalcį, magnį. Kai pH 5,5-7,0 geriau pasisavinamas varis ir cinkas. Iš rūgštesnės aplinkos geriau pasisavinama geležis, manganas, iš šarminės – molibdenas. Mokslininkai nurodo, kad biocheminės reakcijos ir fiziologiniai procesai vyksta geriausiai, kai dirvožemio pH 6–7.
Dirvos rūgštingumas yra natūralus, gamtos nulemtas, tačiau dėl žmogaus veiklos kintantis rodiklis. Visi Lietuvos dirvožemiai iki 1993 m. buvo 4-5 kartus pakalkinti. Kalkinimas stipriai paveikė rugščius Vakarų ir Rytų Lietuvos dirvožemius. Nuo paskutinio kalkinimo praėjus 30 ir daugiau metų šie dirvožemiai ima rūgštėti. Vakarų Lietuvos dirvožemių rūgštėjimą skatina ne tik dirvožemio prigimtis, bet ir intensyvesni krituliai nei likusioje Lietuvos dalyje. Rytų Lietuvos dirvožemių rūgštėjimo problema taip pat aktuali. Vyrauja klavotas reljefas su paardymais bei lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiai. Nors Vidurio Lietuvos dirvožemiai dažnu atveju nėra rūgštūs. Tačiau dėl intensyvaus arimo ir tręšimo ypač azotinėmis trąšomis nežymiai taip pat rūgštėja.